Šiba-Inu viena iš 6 japonų špicų veislių. Pagal dydį- pati mažiausia. Kitos 5 veislės- Kai, Kišiu, Šikoku , Hokaido, (arba kitaip Ainu) ir pati didžiausia- Akita.

Japonijoje šiba yra pati populiariausia veislė, po jos seka japonų špicas, chinas ir akita.

Šiba veislės istorija neatsiejama nuo Japonijos istorijos ir skaičiuoja kelis tūkstantmečius. Archeologai, kasinėdami senovinių gyvenviečių vietas rado mažų šuniukų griaučių, kurie datuojami 8000 metų iki Kristaus! Zoologai nustatė, kad tai šibų protėvių skeletai! Šitie maži šuneliai buvo naudojami šernų ir meškų medžioklėje.

Kadangi Japonija tik 19a. antroje pusėje praskleidė savo uždangą vakarų pasauliui, šiba liko nepakitusi iki šių dienų.

1928 metais, Japonijoje, Dr.H.Saito įkūrė japonų nacionalinių veislių klubą. 1932 metais šis klubas gavo pripažinimą iš valdžios, kaip oficiali organizacija, ir gavo "Nihon Ken Hozonkai" vardą. Ir mūsų dienomis Nippo veda visų šešių japonų veislių registraciją ir išduoda kilmės dokumentus.

Klimatas Japonijoje gana atšiaurus, bet jis puikiai tinka špicų šeimos šunims, kokie yra ir šibos- tankus uodegos kailis, uždengia šuns nosį, kai jis miega tipiška šiauriniams šunims poza, pailga snukio forma, kaip laukinių protėvių vilkų, sušildo įkvepiamą šaltą orą dar prieš patenkant jam į plaučius.

Japonų šiba yra labai individualus šuo, labai išdidus, nepriklausomas ir visiškai neįkyrus, labai jaučia ir žino savo vertę, niekada nepadlaižiauja šeimininkui, net skaniukų prašo oriai, lyg tarp kitko:) Jis gali ramiai gulėti namuose, nors gali ir valandomis dūkti su šeimininkais lauke. Tai ne komandinis šuo, nors elementaraus paklusnumo juos galima išmokinti ir visai nesunkiai. Turi labai stiprų medžioklės instinktą- net kieme susimedžioja sau grobį- kurmį, pelę, varlę ar neatsargų paukščiuką. Kas įdomiausia- pradeda medžioti labai maži, bent jau mūsų pradėjo nuo 3 mėnesių, susimedžiojo kieme kurmį:)

Šibų priežiūra labai paprasta- pakanka pašukuoti , kai stipiai šeriasi, tai būna dukart metuose- pavasarį ir rudenį.Kitu laiku namuose praktiškai nera jokiu plaukų. Šibos gali gyventi ir lauke ir namuose, laikant lauke reikėtų pasirūpinti kokybiška , šilta būda,šerti, aišku, geru maistu.Visumoj šiba labai nereiklus šuo, paperkantis savo natūraliu grožiu, jam nereikalingi brangūs šampūnai, grožio procedūros ar kirpyklos, tai tiesiog mažas spartietis , apie jį galima pasakyti- mažame kūne -didelis šuo!

Rekomenduočiau jį visiems tiems žmonėms, kurie vertina natūralų gamtos grožį ir nenori skirti  daug laiko augintinio priežiūrai, nemėgsta triukšmingų šunų (šibos loja mažai) ir vertina nepriklausomą šibų charakterį!

 

Standartas

 

Kilmės šalis-  Japonija

 

Paskirtis- nedidelių žvėrelių ir paukščių medžioklė, šuo kompanjonas.

 

FCI klasifikacija- 5 grupė (špicai ir primityvūs šunys), 5 sekcija (azijos špicai ir giminingos jiems veislės), be darbinių savybių išbandymų.

 

Trumpa veislės istorijos apžvalga- Šiba yra nacionalinė Japonijos veislė. Žodis "šiba" reiškia "mažas". Pirmųjų šibų protėviai gyveno kalnuotose vietovėse, netoli Japonijos jūros ir buvo naudojami kaip medžiokliniai. Kadangi  1868-1912m. medžioklė Japonijoje tapo sporto šaka, į Japoniją  buvo įvežta kitų veislių šunų iš Anglijos, shibų pradėjo smarkiai mažėti. Jau 1928m. šibos pradėtos saugoti, o 1934m. pagaliau išleistas šibų standartas.1937m. šiba buvo pripažinta Gamtos Paminklu ir veislė buvo pradėta veisti ir tobulinti.

 

Bendra charakteristika- Nedidelio ūgio, gerai subalansuotas, gero kaulingumo ir raumeningumo šuo. Stipraus sudėjimo, greitas ir gražios išvaizdos.

 

Svarbios proporcijos- Ūgio ties ketera  santykis su kūno ilgiu 10X11.

 

Elgsena ir temperamentas- Ištikimas, lankstaus proto, judrus.

 

Galva- Plati kaktas, gerai išreikšti skruostai. Nosies linija tiesi, nosies veidrodėlis juodas. Snukis šiek tiek storokas ir smailus. Lūpos siauros, dantys stiprūs, sukandimas labai stiprus.

 

Akys- Mažos, trikampio formos, tamsiai rudos spalvos. Akių kampučiai kyla į viršų.

 

Ausys- Mažos, trikampės, šiek tiek palinkusios į priekį ir tvirtai stovinčios.

 

Kaklas- Storas, stiprus, gerame balanse su galva ir korpusu.

 

Korpusas- Nugara tiesi ir stipri, juosmuo platus ir raumeningas. Krūtinė gili, šonkauliai šiek tiek išgaubti, pilvas gerai įtrauktas.

 

Uodega- Aukštai išaugusi, stora, užsisukusi, arba pjautuvo formos.Ištiestos uodegos galas turi siekti kulno sąnarį.

 

Priekinės kojos- Tiesios, alkūnės siauros, pečiai šiek tiek palenkti.

 

Užpakalinės kojos- Viršutinė kojų dalis ilga, apatinė- trumpa, bet gerai išvystyta.

 

Letenos- Pirštai tvirtai suspausti, padai tvirti, bet elastingi, pageidautina, kad nagai būtų tvirti ir juodos spalvos.

 

Eisena- Lengva ir gyva.

 

Kailis- Dengiamasis kailis šiurkštus ir tiesus, pavilnė minkšta ir tanki. Uodegos plaukai šiek tiek ilgesni ir puresni.

 

Spalva- Ruda, juodai ruda, "sezamas", rudas "sezamas". "Sezamo" aprašymas: tai tolygus baltų ir juodų plaukų spalvų mišinys. "Juodas sezamas"- daugiau juodų, negu baltų plaukų. Ruda spalva su žemės atspalviu  maišyta su juodais plaukais.Visos spalvos turi turėti "uradžiro"- nušviesėjusio kailio zonas snukučio šonuose, ant skruostų, išorinėje kaklo pusėje, ant krūtinės ir pilvo, vidinėje uodegos dalyje ir vidinėje kojų dalyje.

 

Dydis- Suaugusių patinų ūgis ties ketera- 40cm., kalyčių 37cm. ties ketera. Galima paklaida- 1,5cm.

 

Trūkumai- Bet kokie nukrypimai nuo išvardintų charakteristikų ir aprašymų turėtų būti vertinami kaip trūkumai ir  priklausomai nuo jų išreikštumo balai turėtų būti mažinami.

  •  Per didelis ramumas
  • Kaprizingumas
  • Didelio kiekio dantų trūkumas 

 

Diskvalifikaciniai trūkumai- 

 

  •  Nesmailios ausys
  •  Nuleista arba trumpa uodega

 

Patinai turi turėti 2 normalias,gerai išsivysčiusias ir  pilnai nusileidusias sėklides. 

 

 

Kopijuoti be mūsų sutikimo-DRAUDŽIAMA!!!